Laimos kronikos. Trumpai ir neaiškiai.

Tataigi nepasibijosiu ir KAŽKĄ Įkelsiu... Bet prieš tai priminsiu: Man tik prieš savaitę sukako tik 13 metų. Darbai bus kaip mažės TT.TT

Piešiniai:









































Ištraukėlė iš kažkokio seno kūrinio:


Safi Tailor Alendo dienoraštis

Pėdos seniai matytos,
Smėlynu pajūrio krantu...
Žinau, kad tai tu-
Atitrūkęs nuo savo vargų.

Kovo 15 diena. 08.16 ryto.
Puodelis kuriame nėra kavos.

Gyvenimas nėra paprastas, tai žino kiekvienas sulaukęs bent mokyklinio amžiaus. Vieni maudosi šlovės spinduliuose, kitiems viskas griūna iš rankų, tretiems niekas nerūpi, jie daugiau nieko nenori, tik mirties... Ir tik kai kurie žino, kad šis pasaulis netikras, jie kitokie ir... Visada mąsto. Laukdami taksi, važiuodami autobusu, pirkdami pieną, šokdami tango ar einantis gatve. Jie mąsto apie gyvenimą- tokį keistą ir nesuvokiama, nežinia iš kur prasidėjusį ir pilną savito gyvenimo supratimo. Tokie žmonės jaučia, tai ko nėra, tai kas nuslėpta ir tai kas nutylima, jie ateina ir išeina nepalikdami aiškių pėdsakų, tik jausmus ir supratimą. Jie greitai prisiriša prie mažiausiu ir jiems gražiausiu dalykų, ,,Juk šis vaizdas pro langą nepakeičiamas, į nieką jo neiškeisiu... Tiesa?''. Jie greit susidraugauja su žmonėmis, bet taip pat greitai su jais susipykę išsiskiria. Dauguma jų be galo talentingi, bet tuo nesinaudoja ir ,kad ir kokie jie būtų vis tiek jaučiasi prislėgti ir nuliūdę, dėl ko- neaišku. Svarbiausia tai, kad šių žmonių ne taip ir retą, jie gali egzistuoti visai šalia, o tu to nesuprasi- jie sugeba sukurti sau kitą asmenybę.
Štai jaučiu, kad laiptais tyliai nubėga jaunėlis, girdžiu medžių melodijas, suvokiu kas vyksta kitame kambaryje, užuodžiu pavasario kvapus, bet nematau puodelio kurį laikau rankose raštų- puodelio kuriame nėra kavos, tik žalia aitraus kvapo žolelių arbata.
Keista, kai esi vienas iš tų žmonių kurie apie viską mąsto ir be perstojo jaučia.



Tiesiog taip šūdukai:

Laisvė man atnešė nelaimę.
Ir jau niekas manęs neištrauks iš šio beprotystės begalinio liūno ir niekada nieko nepakeis...
Per savo garbės troškimą ir pavydumą aš praradau viską ką dar turėjau. Tapau nuoga ir basa, be namų, be židinio ir artimų... Dabar esu viena, bet tvirtesnė negu kada nors. Reikės- apeisiu išilgai ir skersai visą pasaulį, perplauksiu jūras, užlipsiu į dangų ir rasiu savo širdies vertę.
Ar žinojai, kad nežinia man suteikia sparnus?
Sparnus į gyvenimo prasmę, amžinybę...
Ar aš garantuota, kad tu tai išgirdai? O gal... Išvydai?
Pakartosiu dar kartą ir išeisiu iš tavo gyvenimo. Amžiams.
Nežinia man suteikia sparnus...
Ir aš jais pasinaudosiu!
***
Kodėl niekada manęs nestabdei?
Juk žinojai, kad aš gyvenu fantazija. Žinojai, kad galiausiai tai taps visiška nežinomybe... Aš susipainiosiu savo pačios klausimų tinkluose, o žinios prives prie dar didesnių uždavinių.
Nelaikei. Nešaukei. Nestabdei.
***
Prisimeni, žadėjau tave palikti?
Aš to nesugebėjau.
Ar tai tu buvai mane apraizgęs priklausomybės gijomis? Ar tai tu neleidai man žengti nė žingsnio? Ar tu laikei už rankos?
Verkiau, plėšiaus ir klykiau.
Laiko deivės neleido nė krustelti.
Aš tą padariau... Negalėjau. Net neturėjau mokėti! Aš juk nieko nejaučiu.... O gal... Man melavo?
Man buvo uždrausta.
Bet aš prisirišau prie tavęs...
O neturėjau.
Kas dabar bus su mumis?
***
Žodžių siūlai, nakties gijos
Laikykit mane,nepaleiskit.
Visatos paslaptys begalinės,
Sugrįžti į tikrus namus leiskit.

Tamsos akys stebi ir lemia
Nežinios ilgąją begalę.
Ir tegul sveikina pasaulis mus-
Penkių elementų vaikus...


Šiais žodžiai aš atėjau į tave.
Atsimeni kaip suglumai? Atsimeni kaip lydimas liūdesio aido pasakei ,,aš tik žmogus"? O ar pameni kaip užpultas tos netikėtos tiesos bandei manimi atsikratyti?
Ak,kokia aš tada buvau beširdė ir kietakaktė! Verčiau tave kentėti tik tam,kad suprastum ką sakau.
Vos neišvedžiau tavęs į beprotystę.
Kaip džiugu, kad buvai toks protingas ir pasidavei man... Niekada sau neatleisčiau jei tu mirtum...
Ir dabar,kai su tavimi esu jau tiek,jog pažįstu tave geriau nei tu pats, ar atleisi man?
Ar atleisi tai pabaisai,kuri privertė kentėti ir suteikė tiek skausmo?

Mieloji,brangioji, geroji,tau nėra už ką atsiprašinėti... Ar aš ne pats kaltas? Prižadėk,kad daugiau neatsiminsi praeities klaidų.
Tačiau jei tai tau suteiks laimės ir ramybės-
Aš tau atleidžiu.

Prižadu.

Tiesiog užplaukė parašyti ką nors panašaus į legendą.




Serenija lėtai, bet užtikrintai nužingsniavo miško takeliu. Ranka pasikėlusi suknelę, kad nesivilktu žeme ji skynėsi kelią per miško brūzgynus. Oras buvo drėgnas ir prisotintas šalčio, ant šakų puikavosi tyros ir baltos kaip krištolas šerkšno gėlės, kur ne kur tyliai skambčiojo vėlyvos gėlės, o ant dar nespėjusios nuplikti medžių lajos kartais išnirdavo mažutis paukštelis - nusipurto sniegą, pasisveikina su motina gamta ir nuskrenda ieškoti gal dar pasilikusių bruknių. Bet mergina savo mažomis kojomis kaukšėjo tolyn net nesivargindama apsisukti ir nužvelgti visą šį nepatirtą grožį. Gal ir sustotu, jei krentantis sniegas jai neatrodytu baisus, o ledinis plikledis siaubingai nematytas ir nepatirtas. Visa tai nauja. Pasaulyje kurioje nėra žiemos staiga iš dangaus iškrenta žvaigždžių dulkės. Kas tai? Traukiantys galingi kerai ar gamtos išdaigos?
Sustojo. Atsiduso. Serenija artėjo prie deivės Chloridės sidabro šventyklos. Dar kartą atsiduso, išsileido juodus kaip anglis plaukus, kurie siekė iki kelių ir grakščiai nuo pėdų nusiėmė nakties dangaus spalvos balerinos batelius. Apsidarė ir palikusi tinklelį plaukams, bei batelius prie, kad ir kaip keista, vis dar žydinčios vyšnios užsimerkusi lėtai, žingsnis po žingsnio priėjo prie šventyklos. Kai pajautė jog jau yra šalia akmenimis grįstų laiptų ji atsiklaupė ir nuleidusi galvą garsiu tikros Datrijos princesės balsu pradėjo kalbėti:
-Garbingoji, visų metų deive Chloride, vargšų globėja, meilės teikėja, prašau padėk mums vargšams- Tavo tarnams nemačiusiems tokių kerų. Kas tos žvaigždžių dulkės besileidžiančios iš dangaus? Tu mums...Kažką numatei? Tai mūsų likimas?
Tyla. Nei vėjelio, nei menkiausio šnarėjimo. Niekas neatsako.
-Deive Chlori...-Pabandė dar sykį mergina, bet staigą ją nutraukė aidintis švelnus ir malonus balsas, kurio besiklausydamas gali pajusti visus elementus, nuotaikos kaitą, pasaulio tvirtybę ir dvasios pakylėjimą.
-Vaikeli mano, niekada manęs daugiau neaukštink taip kaip dabar- Datrijai tu esi tokia pati reikalinga kaip ir aš... Mes lygios.
Dėl jūsų žvaigždžių dulkių, kurios iš tikro vadinamos snaigėmis arba sniegu, aš nekalta. Šį kartą aš nieko nelemiu. Gyvenimas keičiasi. Tai žinia iš aukštybių - į pasaulį atklydo nauja galia. Galinga galia. Serenija, surask ją, ji turi išgelbėti mus.O dabar eik, eik pas mūsų tautą ir tvirtai ją valdyk.

Naujausi piešiniai:
Kara Medeinė Jazmina Blackberry

Miku Hatsune

Karamela Maiyokoto

Akita Neru, Miku Hatsune, Meiko Sakine- caramelldansen.

Raito Todoko [Pirmas mano pieštas bernas xD]

[Nenuspalvintas]

Yuuwa Atakisha

Edoka Kanjone

kai kuriuos piešinius gadina languotas popierius. Nonono, aš prieš jį griežtai nusistačius ; D
šituos naujus sunkiai įmanoma įžiūrėt, tad nekomentuosiu. Užtat iš ankstesnių labai gražūs šitie:
https://2img.net/h/oi48.tinypic.com/105sfah.jpg
https://2img.net/h/oi48.tinypic.com/n2yjxf.jpg
toki woaow. ;*

o rašliavų nelabai mėgstu, tad neskaičiau :>

dėkuj ;3